BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuotraukos

Sekmadienis, Rugpjūtis 9, 09

Šiandien, po ilgų valandų laipiojimo iš 5 aukšto į apačią nešiojant nereikalingus baldus ir šiukšles po pasiruošimo remonto darbams, papietavus atsisėdau ant sofukės ir įsijungiau TV. Maloniai nustebau, nes rodė Čekuolį. Pastaruoju metu esu pametus laiko nuovoką, tik po kokių 10 minučių supratau, kad šiandien sekmadienis. Aptariama tema man nebuvo labai aktuali (tėvystė, motinystė, vaikų auklėjimas, moters ir vyro vaidmuo šeimoje), bet jau geriau tai, nei … (nežinau kas :) tiesą sakant, kitų kanalų nei nežiūrėjau :D). Išgirdus Čekuolio pasakojimą apie leliukus ir panašiai mama prisiminė vieną tėčio bandymą leisti su manim laiką  (man buvo gal 1,5 metų). Vadindama tai bandymu labai persūdau, nes jis vaikšiodamas su manim netgi rado fotografą ir įamžino tą momentą. Mamos nuomone, aš atrodžiau kaip niekad sutaršyta - kepurėlė bohemiškai vos užmesta ant vieno galvos šono, violetinis cardigan guli ne taip kaip turėtų, kelnės apsmukę it jose gulėtų kai kas daugiau (nors to nebuvo!), trumpai tariant, kūrybiškumo mano tėčiui nestigo - vyras su polėkiu t’sakant. Kad įsitikinčiau kaip ten buvo iš tiesų susiradau seną nuotraukų albumą, ką darau tikrai retai, nes per visą gyvenimą sau gražiai atrodau tik trijose nuotraukose: dvi nuotraukos iš tos pačios fotosesijos namuose, kai man buvo dveji ir viena daryta gal prieš metus. Taigi, grįžtant prie nuotraukų temos, peržiūrėjus minėtąją, kurioje aš su violetiniu cardigan, pagalvojau, kad atrodau visai neblogai. Ir mano veido išraiška nieko, ir tėtis simpatiškai atrodo (tikrai simpatiškai, žinant kokios anuomet mados buvo…), ir tie rūbeliai taip žaviai gula ant kūno. Likau patenkinta.

Po šios akimirkos peržiūros verčiau kitus lapus, kai man buvo 4-5 ir jau turėjau sesę pašonėje, dar toliau pradinės, vėliau vidurinė… Pastebėjau, kad gražiausios nuotraukos padarytos iki kol man sukako šešeri. Greičiausiai tai dėl to, kad pamačius objektyvą nereikėdavo galvot, kuriuo kampu čia geriau atsisukus, kaip plaukus susišukavus, kiek rodyt dantų, kiek nerodyt - kadre vien akimirka, tobulai gryna emocija ir nieko daugiau. Matant tokias nuotraukas gali sakyt, kad jose įamžintas gyvenimas. Akys netuščios. Jei susiraukus, tai ir akys rodo pyktį, jei susierzinus sesė pašony, tai kipšai mano akyse, jei juokiuosi iki raudonumo iš meilės suspaudus sesę, šypsena nuoširdi.

Nuo pradinių klasių viskas keičiasi kardinaliai. Prasideda statiškumas (nuotraukos su mokytojom, pradinių klasių išleistuvės, grupinės nuotraukos), kurį diktavo pats gyvenimas - atvažiuoja fotografai negi išsidirbinėsi. Nuotraukos su geriausia drauge… Netrukus toks statusas jai nebegaliojo, baisiai susipykom ir tikėjausi iki mirties jos nepamatyti, nors ši ex bestė gyveno tam pačiam name su mano ligoninėje gulėjusia močiute. Ir kokia likimo ironija - dabar mokausi su ja toj pačioj klasėj :)  Visus šiuos metus ji man gyvenimą trumpino, o vos prieš porą dienų parašė norinti “sulipdyt santykius, nes gi buvom draugės ir paskutiniai metai vidurinėj”. Nežinau, kaip reikės elgtis. Ir vėl linkstu į tai, kad daug galvosiu. Toks jos gestas man pasirodė pakankamai iš reikalo, bet kita vertus, gal net ir žvėrys turi jausmus.

 O analizuojant pastarųjų 5 metų nuotraukas neturiu ką pasakyti - eilinis vidurinės mokyklos robotizavimo produktas. Aišku išimtis nuotraukos su draugais. Maždaug iki šešiolikos metų vis dar vyravo tas pozavimas, kaukės, nenatūralios veido išraiškos - jei koks party, tai žiūrėk visi sutartinai perdėtai šypsosi, arba vaizduoja labai draugiškus, nors po pusės metų paaiškėja, kad tuo metu vienas ant kitų pletkino labiau nei mano močiutė pletkino palatos drauges. Po šešiolikos, matyt, kažkas susisuko ir jau pasidarė ne tokios detalės kaip per daug dėl suprantamų priežasčių įraudęs veidas draugų veidas ar tai, kad kito ranka užima 1/2 nuotraukos ploto - vėl svarbu nuotaika, akimirka, grįžimas prie ištakų t’sakant :)

Kartais pažiūriu į savo bendraamžius ir pagalvoju, kad jaučiuosi nepakankamai suaugus (mat mokyklą pradėjau metais anksčiau nei turėjau) ir “atsilikus” nuo standartų - teisės, baliai festivaliai, kelionės vieniem po užsienius (ką jau leidžia aštuoniolikmečio statusas) and so on. Dabar, peržvelgus tas nuotraukas ir sudėjus tuos etapėlius, kuriuos praėjau, suprantu, kad neklystu. Esu čia dar tiek mažai laiko, o jau tiek daug noriu. Kita vertus, baru save už tokį retkarčiai užplūstantį neryžtingumą, nes nežinia kiek dar liko.

Papasakokit, kaip jūs atrodot sau nuotraukose? Ar esat patenkinti jomis?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Temos: Asmeniškumai
Žymos: , , , , , , .



Komentarai (2) Palik savo komentarą!

  • 1.    Martynas is Marijampoles  |  2009-08-09, 20:16

    Eina sau, man patiko irasas, galbut pirma karta skaitant tavo irasa nekyla kazkada kazkieno ( :D ) idomiai ivardintos “pseudo” filosofines mintys

  • 2.    Okt  |  2009-08-11, 11:42

    Džiaugiuosi, kad neseniai išmokau pozuoti taip, kad atrodo, jog nepozuoju. Gebėjimas neturėtų stebinti - aplinkybės nuolat priverčia vaidinti mielą socialią būtybę, o kelias sekundes kažką pavaidinti juk lengviau nei nuolat :)

Rašyk komentarą

Privalomas

Privalomas

Leistinos HTML žymės:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Trackback  |  Užsisakyti komentarų RSS srautą


Nauji įrašai

Archyvai

Nuorodos

Žymos

Nauji komentarai

Kategorijos