Fille

Situacija

Ei, kas nors padarykit tam galą! Tai dar blogiau nei kiekvieną dieną atsivertus blogas.lt pirmame puslapyje matyti TWILIGHT.  

Rašyk komentarą 2009-11-22

Nuotraukos

Šiandien, po ilgų valandų laipiojimo iš 5 aukšto į apačią nešiojant nereikalingus baldus ir šiukšles po pasiruošimo remonto darbams, papietavus atsisėdau ant sofukės ir įsijungiau TV. Maloniai nustebau, nes rodė Čekuolį. Pastaruoju metu esu pametus laiko nuovoką, tik po kokių 10 minučių supratau, kad šiandien sekmadienis. Aptariama tema man nebuvo labai aktuali (tėvystė, motinystė, vaikų auklėjimas, moters ir vyro vaidmuo šeimoje), bet jau geriau tai, nei … (nežinau kas :) tiesą sakant, kitų kanalų nei nežiūrėjau :D). Išgirdus Čekuolio pasakojimą apie leliukus ir panašiai mama prisiminė vieną tėčio bandymą leisti su manim laiką  (man buvo gal 1,5 metų). Vadindama tai bandymu labai persūdau, nes jis vaikšiodamas su manim netgi rado fotografą ir įamžino tą momentą. Mamos nuomone, aš atrodžiau kaip niekad sutaršyta - kepurėlė bohemiškai vos užmesta ant vieno galvos šono, violetinis cardigan guli ne taip kaip turėtų, kelnės apsmukę it jose gulėtų kai kas daugiau (nors to nebuvo!), trumpai tariant, kūrybiškumo mano tėčiui nestigo - vyras su polėkiu t’sakant. Kad įsitikinčiau kaip ten buvo iš tiesų susiradau seną nuotraukų albumą, ką darau tikrai retai, nes per visą gyvenimą sau gražiai atrodau tik trijose nuotraukose: dvi nuotraukos iš tos pačios fotosesijos namuose, kai man buvo dveji ir viena daryta gal prieš metus. Taigi, grįžtant prie nuotraukų temos, peržiūrėjus minėtąją, kurioje aš su violetiniu cardigan, pagalvojau, kad atrodau visai neblogai. Ir mano veido išraiška nieko, ir tėtis simpatiškai atrodo (tikrai simpatiškai, žinant kokios anuomet mados buvo…), ir tie rūbeliai taip žaviai gula ant kūno. Likau patenkinta.

Po šios akimirkos peržiūros verčiau kitus lapus, kai man buvo 4-5 ir jau turėjau sesę pašonėje, dar toliau pradinės, vėliau vidurinė… Pastebėjau, kad gražiausios nuotraukos padarytos iki kol man sukako šešeri. Greičiausiai tai dėl to, kad pamačius objektyvą nereikėdavo galvot, kuriuo kampu čia geriau atsisukus, kaip plaukus susišukavus, kiek rodyt dantų, kiek nerodyt - kadre vien akimirka, tobulai gryna emocija ir nieko daugiau. Matant tokias nuotraukas gali sakyt, kad jose įamžintas gyvenimas. Akys netuščios. Jei susiraukus, tai ir akys rodo pyktį, jei susierzinus sesė pašony, tai kipšai mano akyse, jei juokiuosi iki raudonumo iš meilės suspaudus sesę, šypsena nuoširdi.

Nuo pradinių klasių viskas keičiasi kardinaliai. Prasideda statiškumas (nuotraukos su mokytojom, pradinių klasių išleistuvės, grupinės nuotraukos), kurį diktavo pats gyvenimas - atvažiuoja fotografai negi išsidirbinėsi. Nuotraukos su geriausia drauge… Netrukus toks statusas jai nebegaliojo, baisiai susipykom ir tikėjausi iki mirties jos nepamatyti, nors ši ex bestė gyveno tam pačiam name su mano ligoninėje gulėjusia močiute. Ir kokia likimo ironija - dabar mokausi su ja toj pačioj klasėj :)  Visus šiuos metus ji man gyvenimą trumpino, o vos prieš porą dienų parašė norinti “sulipdyt santykius, nes gi buvom draugės ir paskutiniai metai vidurinėj”. Nežinau, kaip reikės elgtis. Ir vėl linkstu į tai, kad daug galvosiu. Toks jos gestas man pasirodė pakankamai iš reikalo, bet kita vertus, gal net ir žvėrys turi jausmus.

 O analizuojant pastarųjų 5 metų nuotraukas neturiu ką pasakyti - eilinis vidurinės mokyklos robotizavimo produktas. Aišku išimtis nuotraukos su draugais. Maždaug iki šešiolikos metų vis dar vyravo tas pozavimas, kaukės, nenatūralios veido išraiškos - jei koks party, tai žiūrėk visi sutartinai perdėtai šypsosi, arba vaizduoja labai draugiškus, nors po pusės metų paaiškėja, kad tuo metu vienas ant kitų pletkino labiau nei mano močiutė pletkino palatos drauges. Po šešiolikos, matyt, kažkas susisuko ir jau pasidarė ne tokios detalės kaip per daug dėl suprantamų priežasčių įraudęs veidas draugų veidas ar tai, kad kito ranka užima 1/2 nuotraukos ploto - vėl svarbu nuotaika, akimirka, grįžimas prie ištakų t’sakant :)

Kartais pažiūriu į savo bendraamžius ir pagalvoju, kad jaučiuosi nepakankamai suaugus (mat mokyklą pradėjau metais anksčiau nei turėjau) ir “atsilikus” nuo standartų - teisės, baliai festivaliai, kelionės vieniem po užsienius (ką jau leidžia aštuoniolikmečio statusas) and so on. Dabar, peržvelgus tas nuotraukas ir sudėjus tuos etapėlius, kuriuos praėjau, suprantu, kad neklystu. Esu čia dar tiek mažai laiko, o jau tiek daug noriu. Kita vertus, baru save už tokį retkarčiai užplūstantį neryžtingumą, nes nežinia kiek dar liko.

Papasakokit, kaip jūs atrodot sau nuotraukose? Ar esat patenkinti jomis?

Komentarai (2) 2009-08-09

Lakoniška kalba

Vis svarstau - lakoniška* kalba privalumas ar trūkumas? Toks klausimas mane kamuoja jau nuo gegužės, kai prieš pat mokslo metų pabaigą analizavom J.Savickį, kuris man paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo antras gaivaus oro gurkšnis (pirmasis - Putinas) po nuobodžių neoromantikų.

Konkrečiau, turiu omeny jauną besimokantį žmogų, mezgantį naujas pažintis ir nenorintį būti asocialiu. Keletą kartų atlikau eksperimentą(jei jį būtų galima taip pavadinti) ir susitikimuose stengiausi kalbėti glaustai tuo pačiu nebūdama apatiška/nedraugiška. Nieko neįprasto kaip ir nedariau, bet po tokių susitikimų-testų sulaukiau klausimo “Tau šiandien bloga nuotaika?”. Man išvada peršasi pati savaime - mano bendraamžiams vis dar svarbu ne kiekybė, o kokybė, nors visi pabrėžia gebėjimo ne tik kalbėti, bet ir ką nors pasakyti, svarbą. Nežinau, kaip kitur, bet mano draugų pažįstamų rate vaizdinga (bent šiek tiek praturtinta epitetais), retkarčiais (savi)ironiška kalba taip pat nepageidaujama. Kaip nepageidaujamas ir ekscentriškumas. Realizmas irgi - juk jei mąstai logiškai, esi nepataisomas pesimistas. Bet jau nukrypau nuo temos. Taigi, tokie tyrimai mane tik dar labiau įtikina, kad maištaudamas/išsiskirdamas toli nenueisi.

Nebent turi tikrai išskirtinį talentą/charizmą/išvaizdą/jūsų variantas (ko man trūksta nenuginčijamai). Tačiau, tai nereiškia, kad dabar pat reikia bėgt į artimiausią knygyną pirkt saulėlydžio ir pasidaryt labai sexy anketą one.lt - čia jau irgi kraštutinumas. Geriausia yra per daug nedemonstruoti savo išprusimo (nelaikau savęs tokia, nenoriu būti surpasta klaidingai), elgtis taip, kad neišsiskirtum, kalbėti nevartojant daug epitetų, keiksmažodžių ir kitų meninių priemonių (damn, kodėl aš, tokia kvailė, tik dabar supratau, kad vaizdinga kalba yra tik grožinės literatūros privilegija????), parsisiųsti populiariausius filmus (kad turėtum apie ką diskutuoti) ir pirmyn į apyskurdžių (yra toks žodis?:DDD) bendruomenę.

Kada aš išmoksiu išlaikyti temą, kuria pradėjau pastraipą?????

*Įdomu tai, kad posakis lakoniška kalba turi gilias šaknis. Senovės Sparta buvo Peloponeso Lakonijos centras. Kiekvienam, bent kartą skaičiusiam apie šį miestą-valstybę, yra žinoma jos strategija auklėjant jaunuosius karius - vaikai užgrūdinti, augo asketiškomis salygomis, buvo mokomi tiksliai ir aiškiai reikšti mintis. Tokia jaunuoliams įdiegta kalbėjimo maniera, vadinta spartietiška, pamažu įgavo lakoniškos sinonimą, nes pati Sparta dar buvo vadinama Lakedaimonu.

Komentarai (16) 2009-08-02

Primenu, kad dar esu

Pastaruoju metu mažai laiko praleidžiu prie kompo, nes pirmąkart šiais metais mėgaujuos gyvenimu, kad ir kaip tai neįprastai iš 17metės lūpų skambėtų :) Įvyko šis tas džiuginančio ir šis tas nelabai, bet tai nesugadina mano puikios nuotaikos.

Močiutė guli ligoninėj po infarkto (iš pradžių galvojom, kad miniinfarktas, bet pasirodo klydom). Jautėsi blogai lygiai vieną dieną, o dabar jau visa savaitė juokina ligoninės seseles ir zirzia prašydama, kada gi bus išleista. Ji labai egoistiška -galvoja, kad be jos pasaulis sustos, tėvukas mirs badu, nes nepasidarys valgyt (beje, jis gamina net geriau nei pati močiutė) ir šiaip įsivyraus netvarka jos namuose. Vien dėl to, kad neįsivaizduoja, kaip mes gyvensim be jos, ji sakė nemirs. Pagirtinas ryžtas :)  Nustebino dar vienas faktas. Kiek supratau, pas mus Marijampolės ligoninėj labai keista tvarka - ligoniai (išskyrus neuroligijos ir užkrečiamų ligų skyriaus) visiškai neklasifikuojami ir vienoj palatoj gali gulėt skirtingų ligų atstovai. Šią padėtį ilisutruoja močiutės palatos pavyzdys: viena moteris po infarkto, kita su kepenų ligomis, dar kita nelaiko šlapimo, o viena užvakar mirė nuo kraujo vėžio. Tai nelaikančiai šlapimo šiandien reikėjo 2 valandas pralauktas seselės, nes pastarosios teisinasi nespėjančios. Kur gi spėsi, jei ligoniai šitaip išmėtyti po palatas… Idiotiška tvarka. 

Persidažiau plaukus. Jau atsibodo būt rudai. Nuo užvakar aš blondinė. Na, tokia beveik, nes iš tamsių rudų gražų atspalvį išgaut sunku. Ėjau į kirpyklą, nesinorėjo užsiimt saviveikla, tad išleidau poros mėnesių santaupas (kaip širdį paskui skaudėjo…).  Tikiuosi po kokio mėnesio atrodysiu normaliai. Didžioji šeimos kritikė stiliaus klausimais (mano sesė) neišpeikė, todėl turiu vilties, jog kitų nebūsiu išpeikta taip pat :) (ech, kokia aš susireikšminus)

Mama prieš porą savaičių nusipirko naują siuvimo mašiną, kas praktiškai sutampa su polinkio siūti atsiradimu mano sąmonėje. Pasisiuvau suknelę (tokią pležankę), mat nusimato kelionė, kurioj ji visai pravers. Tiesa, ne be mamos pagalbos - turint tokią profę namie būtų nuodėmė nepasikonsultuot :) Dar viena suknelė guli sudaigstyta ir laukia minutės, kuomet atrodys visiškai panaši į tą, kuo turėtų būti.

Iki pilnos laimės trūksta tik susigrąžint tobulas kūno formas :DDD

Gražios liepos pabaigos!

Komentarai (5) 2009-07-25

Džiaugsmeliai

Šiandien pirmą kartą šio blogo istorijoj šviesą išvys įrašas, kuriame daugiau pozityvo nei negatyvo. Pasidalinsiu nedideliais džiaugsmeliais, kurie susiplakę į vieną didelį džiaugsmą, man labai pakėlė nuotaiką.

Viskas prasidėjo jau vakar, kai chatinau per skype su bendraklase, vasarą leidžiančia Danijoj. Smagiai pakalbėjom ir apie jos bosą, ir apie studijas (na mūsų planai kaip ir panašūs - abi norim į Daniją, abiem su matke reikalai ne tokie geri kaip norėtųsi), ir apie braškes. Žodžiu smagiai taip. Dar sužinojau, kad man gali nereikėt laikyt IELTS! Tai praktiškai būtų geriausias dalykas, kokį esu perskaičius per šiuos metus. Bet dar reikės siųst emailą ir klaust info.  

Šiandien lėkėm su tėvais lenkus apsiprekint (eilinį kartą) ir mėgint ištaisyt klaidą, kurią padarėm praeitą kartą. Aną savaitę pirkau avalynės porą. Neapžiūrėjom dėžutės vietoj ir tik grižę namo pastebėjom, kad vienas batelis 36, kitas 39 dydžio. Gruzas. Bet pasirodo be čekio po savaitės laiko be jokių problemų mums viską sutvarkė. Gerai, kad tėtušis gerai lenkiškai kalba…

Apsipirkom, laimingai sutvarkėm bėdas ir jau lekiam namo. Skaičiuojam zlotus - žiūrim dar likę nemažai. Užlekiam į kolonėlę/barą užsipilt kuro ir susileist dozę. Kavos :) Jau praeitą kartą užmačiau, kad ten toks simpatulis dirba, bet šiandien vėl jį sutikt būtų per didelė laimė. Pasirodo, ir man laimingų dienų būna :) Ir kavukės dieviškos nusipirkau ir dar su simpatuliu porą žodžių persimetėm.

Negana to, grįžus namo nuėjau į internetą ir radau jau išėjusį liepos mėnesio žurnalo, kurio laukiu kiekvieną kart, numerį. 

Tik pabando kas nors man šiandien nuotaiką sugadint!!!!!!

Komentarai (5) 2009-07-01

Vidinis perversmas

Pamenu, kažkada skaičiau nepažįstamos panelės įrašą apie žydų holokaustą Lietuvoj. Na, pasakojimo esmė buvo tame, kad jos senelis buvo žydas ir jam teko patirt nepagrįstus persekiojimus, stresą, baimę ir netektį. Tiesa, labai detaliai istorijos neatsimenu, o gal ją pasakoti ir nėra reikalo, tiesiog iš praeities sugrįžo mintis, jog į tuos sausus skaičius vadovėliuose, spaudoj, filmuose sunku reaguoti, jei nesi pats to patyręs arba tavo giminaičiai nebuvo paveikti konkretaus reiškinio. Nekalbu apie labai jautrius žmones.

Žmones, kenčiančius nuo vėžio galima būtų sulyginti holokausto aukoms. Skirtumas tik tas, kad nuo šautuvo pabėgti dar gali, nuo ligos vargu. Gėda dabar pagalvot, kaip anksčiau reaguodavau į ala Lietuvos žvaigžes,  lankančias onkologinius ligonius, kaip abejingai žiūrėjau laidas, kuriose atviraudavo žmonės, kovoję su šia naujausiųjų laikų šmėkla. Tačiau kaip greitai gali pasikeist požiūris, kai artimiausiam pasauly žmogui įtariamas vėžys… Simboliška - motinos diena. Per keletą dienų tenka apsvarstyt daugiau nei per visą, kad ir menką, gyvenimą. Ir net aforizmai tampa žymiai prasmingesni nei anksčiau.  Ir net žodžiai skamba kitaip. Tokiom akimirkom supranti, kad turi per mažai laiko liūdesiui, depresijai ir pykčiui. Gėda.

Komentarai (3) 2009-05-10