Pati užsiknisau kol radau šios dainos acoustic versijos natas, tad kažkam gal palengvinsiu darbą įterpdama jas čia. Partija lengva, bet harmonija bent jau man nepaprastai graži. Sėkmės grojant arba klausant.
Naršau šįvakar youtubėj ir ieškau klausomo Don’t look back in anger coverio. Klausomas - tenkinantis bent 2 iš šių salygų: 1) normali garso kokybė 2) geras vokalas 3) geras akompanimentas. Radau tik keletą klausomų piano coverių, bet ir tie kažkokie dvelkiantys muzikos mokyklos įdiegtų grojimo taisyklių laikymusi.
Pastaruoju metu iš mano telefoniuko-mp3 playeriuko nesklinda niekas tik Coldplay ir Oasis. Kažkoks apsėdimas.
Pastaruoju metu mažai laiko praleidžiu prie kompo, nes pirmąkart šiais metais mėgaujuos gyvenimu, kad ir kaip tai neįprastai iš 17metės lūpų skambėtų :) Įvyko šis tas džiuginančio ir šis tas nelabai, bet tai nesugadina mano puikios nuotaikos.
Močiutė guli ligoninėj po infarkto (iš pradžių galvojom, kad miniinfarktas, bet pasirodo klydom). Jautėsi blogai lygiai vieną dieną, o dabar jau visa savaitė juokina ligoninės seseles ir zirzia prašydama, kada gi bus išleista. Ji labai egoistiška -galvoja, kad be jos pasaulis sustos, tėvukas mirs badu, nes nepasidarys valgyt (beje, jis gamina net geriau nei pati močiutė) ir šiaip įsivyraus netvarka jos namuose. Vien dėl to, kad neįsivaizduoja, kaip mes gyvensim be jos, ji sakė nemirs. Pagirtinas ryžtas :) Nustebino dar vienas faktas. Kiek supratau, pas mus Marijampolės ligoninėj labai keista tvarka - ligoniai (išskyrus neuroligijos ir užkrečiamų ligų skyriaus) visiškai neklasifikuojami ir vienoj palatoj gali gulėt skirtingų ligų atstovai. Šią padėtį ilisutruoja močiutės palatos pavyzdys: viena moteris po infarkto, kita su kepenų ligomis, dar kita nelaiko šlapimo, o viena užvakar mirė nuo kraujo vėžio. Tai nelaikančiai šlapimo šiandien reikėjo 2 valandas pralauktas seselės, nes pastarosios teisinasi nespėjančios. Kur gi spėsi, jei ligoniai šitaip išmėtyti po palatas… Idiotiška tvarka.
Persidažiau plaukus. Jau atsibodo būt rudai. Nuo užvakar aš blondinė. Na, tokia beveik, nes iš tamsių rudų gražų atspalvį išgaut sunku. Ėjau į kirpyklą, nesinorėjo užsiimt saviveikla, tad išleidau poros mėnesių santaupas (kaip širdį paskui skaudėjo…). Tikiuosi po kokio mėnesio atrodysiu normaliai. Didžioji šeimos kritikė stiliaus klausimais (mano sesė) neišpeikė, todėl turiu vilties, jog kitų nebūsiu išpeikta taip pat :) (ech, kokia aš susireikšminus)
Mama prieš porą savaičių nusipirko naują siuvimo mašiną, kas praktiškai sutampa su polinkio siūti atsiradimu mano sąmonėje. Pasisiuvau suknelę (tokią pležankę), mat nusimato kelionė, kurioj ji visai pravers. Tiesa, ne be mamos pagalbos - turint tokią profę namie būtų nuodėmė nepasikonsultuot :) Dar viena suknelė guli sudaigstyta ir laukia minutės, kuomet atrodys visiškai panaši į tą, kuo turėtų būti.
Iki pilnos laimės trūksta tik susigrąžint tobulas kūno formas :DDD
Šiandien pirmą kartą šio blogo istorijoj šviesą išvys įrašas, kuriame daugiau pozityvo nei negatyvo. Pasidalinsiu nedideliais džiaugsmeliais, kurie susiplakę į vieną didelį džiaugsmą, man labai pakėlė nuotaiką.
Viskas prasidėjo jau vakar, kai chatinau per skype su bendraklase, vasarą leidžiančia Danijoj. Smagiai pakalbėjom ir apie jos bosą, ir apie studijas (na mūsų planai kaip ir panašūs - abi norim į Daniją, abiem su matke reikalai ne tokie geri kaip norėtųsi), ir apie braškes. Žodžiu smagiai taip. Dar sužinojau, kad man gali nereikėt laikyt IELTS! Tai praktiškai būtų geriausias dalykas, kokį esu perskaičius per šiuos metus. Bet dar reikės siųst emailą ir klaust info.
Šiandien lėkėm su tėvais lenkus apsiprekint (eilinį kartą) ir mėgint ištaisyt klaidą, kurią padarėm praeitą kartą. Aną savaitę pirkau avalynės porą. Neapžiūrėjom dėžutės vietoj ir tik grižę namo pastebėjom, kad vienas batelis 36, kitas 39 dydžio. Gruzas. Bet pasirodo be čekio po savaitės laiko be jokių problemų mums viską sutvarkė. Gerai, kad tėtušis gerai lenkiškai kalba…
Apsipirkom, laimingai sutvarkėm bėdas ir jau lekiam namo. Skaičiuojam zlotus - žiūrim dar likę nemažai. Užlekiam į kolonėlę/barą užsipilt kuro ir susileist dozę. Kavos :) Jau praeitą kartą užmačiau, kad ten toks simpatulis dirba, bet šiandien vėl jį sutikt būtų per didelė laimė. Pasirodo, ir man laimingų dienų būna :) Ir kavukės dieviškos nusipirkau ir dar su simpatuliu porą žodžių persimetėm.
Negana to, grįžus namo nuėjau į internetą ir radau jau išėjusį liepos mėnesio žurnalo, kurio laukiu kiekvieną kart, numerį.
Tik pabando kas nors man šiandien nuotaiką sugadint!!!!!!
Noriu pasidalinti savo kūrybinio įkvėpimo valandėlių rezultatais. Begemotui iš veltinio jau pusė metų, o tas labai mergaitiška gėlyte case’as mano nokiai šviežut žviežutėlis. Ir vienas, ir kitas darbelis reikalavo nežmoniško pasiryžimo, nes labiau nei blogo oro nekenčiu adatų.
Šiandien, kad ir lyja, bet mano nuotaika visai ne depresiška. Pirmiausiai dėl to, kad vidurdienį perkant braškes prekiautoja turgely susimovė atiduodama grąžą ir už 2 kg braškių sumokėjau tik 4 lt. Per ilgą žiemą buvau pamiršus jų skonį ir kvapą. Antra priežastis, dėl kurios man gera - pagaliau pasisiuvau case’ą savo telefoniukui. I’m so proud of myself, nes tai buvo pirmas nuo pradžios iki galo mano rankom galimtas dalykėlis. Vos keletas valandų ir tas mažas juodas stebuklėlis jau gulėjo ant mano darbo stalo. Ech, kokia aš šaunuolė.
Po Daktaro Hauso serialo populiarumo bangos tapo madinga būti ciniku ir chamu, kurio kiekviename žodyje sukaupta daugybė (kartais) nepagrįstos paniekos aplinkiniams. Daktaro Hauso personažas bent jau puikus specialistas, bet juokina realiame (ir ypač virtualiame) gyvenime tokio tipažo žmones vaidinančios vidutinybės: neapsiskaitę, neišprusę, be kritiško mąstymo, tiesiog svaičiojantys neargumentuotas sparnuotas frazes. Neretai taip elgiasi ir moksleiviai. Ar tik man taip atrodo?