BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Situacija

Ei, kas nors padarykit tam galą! Tai dar blogiau nei kiekvieną dieną atsivertus blogas.lt pirmame puslapyje matyti TWILIGHT.  

Rodyk draugams

Rašyk komentarą Sekmadienis, Lapkritis 22, 09

Nepataisomas plagiatorius

Per šią ilgą nerašymo pertrauką nedaug ką praleidot. Gal tik tai, kad neseniai supratau, jog vyrai totalūs idiotai ir emociniai užknisinėtojai, o panos neretai tampa dvasinėm šliundrom , kad ir kokiom gerom draugėm jas belaikytum (sąmoningai nevengiau apibendrinimų).

Tam, kad nepalikčiau jūsų vien su genialia, klasika tapsiančia citata (savimyla!), dalinuosi straipsniu iš Šiaurės Atėnų apie A.Einsteiną. Tokie rašiniai, jei ir nebūna parašyti autoritetingų mokslininkų, plečia akiratį (ką ir kalbėt apie tai, kiek džiaugsmo duoda visokios sąmokslo teorijos :)))), leidžia į tą pačią situaciją pažiūrėt iš kitų kampų. Skirtingai nei kituose da vinčio kodo stiliaus straipsniuose autorius, mano galva, elgiasi labai gudriai - kategoriškai neteigia, išvis nekvestionuoja atradimų reikšmės mokslo raidai, o tik pristato pasaulyje sklandančią nuomonę apie Einsteino darbų autentiškumą. Smagaus skaitymo!

Nepataisomas plagiatorius?

Rodyk draugams

Rašyk komentarą Penktadienis, Spalis 30, 09

I wanna be hot and sexy too!

Naršydama atradau video. Taip patiko, kad negaliu nepasidalinti :)

Rodyk draugams

Komentarai (5) Penktadienis, Rugpjūtis 14, 09

Nuotraukos

Šiandien, po ilgų valandų laipiojimo iš 5 aukšto į apačią nešiojant nereikalingus baldus ir šiukšles po pasiruošimo remonto darbams, papietavus atsisėdau ant sofukės ir įsijungiau TV. Maloniai nustebau, nes rodė Čekuolį. Pastaruoju metu esu pametus laiko nuovoką, tik po kokių 10 minučių supratau, kad šiandien sekmadienis. Aptariama tema man nebuvo labai aktuali (tėvystė, motinystė, vaikų auklėjimas, moters ir vyro vaidmuo šeimoje), bet jau geriau tai, nei … (nežinau kas :) tiesą sakant, kitų kanalų nei nežiūrėjau :D). Išgirdus Čekuolio pasakojimą apie leliukus ir panašiai mama prisiminė vieną tėčio bandymą leisti su manim laiką  (man buvo gal 1,5 metų). Vadindama tai bandymu labai persūdau, nes jis vaikšiodamas su manim netgi rado fotografą ir įamžino tą momentą. Mamos nuomone, aš atrodžiau kaip niekad sutaršyta - kepurėlė bohemiškai vos užmesta ant vieno galvos šono, violetinis cardigan guli ne taip kaip turėtų, kelnės apsmukę it jose gulėtų kai kas daugiau (nors to nebuvo!), trumpai tariant, kūrybiškumo mano tėčiui nestigo - vyras su polėkiu t’sakant. Kad įsitikinčiau kaip ten buvo iš tiesų susiradau seną nuotraukų albumą, ką darau tikrai retai, nes per visą gyvenimą sau gražiai atrodau tik trijose nuotraukose: dvi nuotraukos iš tos pačios fotosesijos namuose, kai man buvo dveji ir viena daryta gal prieš metus. Taigi, grįžtant prie nuotraukų temos, peržiūrėjus minėtąją, kurioje aš su violetiniu cardigan, pagalvojau, kad atrodau visai neblogai. Ir mano veido išraiška nieko, ir tėtis simpatiškai atrodo (tikrai simpatiškai, žinant kokios anuomet mados buvo…), ir tie rūbeliai taip žaviai gula ant kūno. Likau patenkinta.

Po šios akimirkos peržiūros verčiau kitus lapus, kai man buvo 4-5 ir jau turėjau sesę pašonėje, dar toliau pradinės, vėliau vidurinė… Pastebėjau, kad gražiausios nuotraukos padarytos iki kol man sukako šešeri. Greičiausiai tai dėl to, kad pamačius objektyvą nereikėdavo galvot, kuriuo kampu čia geriau atsisukus, kaip plaukus susišukavus, kiek rodyt dantų, kiek nerodyt - kadre vien akimirka, tobulai gryna emocija ir nieko daugiau. Matant tokias nuotraukas gali sakyt, kad jose įamžintas gyvenimas. Akys netuščios. Jei susiraukus, tai ir akys rodo pyktį, jei susierzinus sesė pašony, tai kipšai mano akyse, jei juokiuosi iki raudonumo iš meilės suspaudus sesę, šypsena nuoširdi.

Nuo pradinių klasių viskas keičiasi kardinaliai. Prasideda statiškumas (nuotraukos su mokytojom, pradinių klasių išleistuvės, grupinės nuotraukos), kurį diktavo pats gyvenimas - atvažiuoja fotografai negi išsidirbinėsi. Nuotraukos su geriausia drauge… Netrukus toks statusas jai nebegaliojo, baisiai susipykom ir tikėjausi iki mirties jos nepamatyti, nors ši ex bestė gyveno tam pačiam name su mano ligoninėje gulėjusia močiute. Ir kokia likimo ironija - dabar mokausi su ja toj pačioj klasėj :)  Visus šiuos metus ji man gyvenimą trumpino, o vos prieš porą dienų parašė norinti “sulipdyt santykius, nes gi buvom draugės ir paskutiniai metai vidurinėj”. Nežinau, kaip reikės elgtis. Ir vėl linkstu į tai, kad daug galvosiu. Toks jos gestas man pasirodė pakankamai iš reikalo, bet kita vertus, gal net ir žvėrys turi jausmus.

 O analizuojant pastarųjų 5 metų nuotraukas neturiu ką pasakyti - eilinis vidurinės mokyklos robotizavimo produktas. Aišku išimtis nuotraukos su draugais. Maždaug iki šešiolikos metų vis dar vyravo tas pozavimas, kaukės, nenatūralios veido išraiškos - jei koks party, tai žiūrėk visi sutartinai perdėtai šypsosi, arba vaizduoja labai draugiškus, nors po pusės metų paaiškėja, kad tuo metu vienas ant kitų pletkino labiau nei mano močiutė pletkino palatos drauges. Po šešiolikos, matyt, kažkas susisuko ir jau pasidarė ne tokios detalės kaip per daug dėl suprantamų priežasčių įraudęs veidas draugų veidas ar tai, kad kito ranka užima 1/2 nuotraukos ploto - vėl svarbu nuotaika, akimirka, grįžimas prie ištakų t’sakant :)

Kartais pažiūriu į savo bendraamžius ir pagalvoju, kad jaučiuosi nepakankamai suaugus (mat mokyklą pradėjau metais anksčiau nei turėjau) ir “atsilikus” nuo standartų - teisės, baliai festivaliai, kelionės vieniem po užsienius (ką jau leidžia aštuoniolikmečio statusas) and so on. Dabar, peržvelgus tas nuotraukas ir sudėjus tuos etapėlius, kuriuos praėjau, suprantu, kad neklystu. Esu čia dar tiek mažai laiko, o jau tiek daug noriu. Kita vertus, baru save už tokį retkarčiai užplūstantį neryžtingumą, nes nežinia kiek dar liko.

Papasakokit, kaip jūs atrodot sau nuotraukose? Ar esat patenkinti jomis?

Rodyk draugams

Komentarai (2) Sekmadienis, Rugpjūtis 9, 09

Studijos

Tai viena iš nedaugelio labiausiai diskutuotinų temų pastaruoju metu. Studijų krepšeliai ir jų nelogiškas paskirstymas. Technologijos.lt radau straipsnį-interviu su KTU gimnazijos direktoriumi B.Burgiu. Pacituosiu keletą minčių iš paties rašinio, keletą iš komentarų ir užduosiu klausimą: ar eilinis (kalabnt apie socialinį sluoksnį), tačiau gabus jaunuolis Lietuvoje turi teisę į aukštajį universitetinį išsilavinimą ar mūsų šaly jam prieinamas tik vidurinis? Ar tai, kad jo tėvas stalius, o mama kepėja reiškia, kad tapti akademinio sluoksio specialistu jis neturi šansų?

“Vadinkite mane rasistu arba homofobu, tačiau aš tvirtinu, kad ne bet kuris žmogus gali įgyti aukštąjį išsilavinimą”

Right. Komentaruose irgi radau pastabą apie šių žodžių vartojimo būtinybę. Visai nusipezėta.

“Pasak jo, būtų teisinga, jei į universitetus eitų moksleiviai iš labiau pasiturinčių šeimų, turintys daug proto, išminties, erudicijos, o kolegijose studijuotų siekiantys savo profesija užsidirbti duonos kąsniui.”

Labai išsamus komentaras, pritariantis šiam teiginiui:

“Didžioji studijuojančių dalis išvyksta mokintis į kitą miestą. Iš stipendijos pragyventi nėra jokių galimybių - maistas, kelionės, studijų reikmenys, bendrabučio (tuo labiau buto) nuomos išlaidos. Susidaro pakankamai nebloga kasmėnesinė suma, kurią turi dengti tėvai arva pats studentas kažkaip užsidirbti. Pastarasis variantas iš karto išbraukiamas jeigu siekiama kokybiško išsilavinimo - tik nepasakokit apie pilnavertes studijas, apie kurias ir kalba B. Burgis, lakstant į darbą ir į mokslus. Taip, čia galima filosofuoti, jog daug kas studijų laikais dirbo, bet mano požiūriu, tokios studijos išsilavinimo ir erudicijos prasme š vertos. Tarkim kiek dirba studijuodami mediciną - juk ten mokslas tikrai sunkus? Aišku, tokių yra - tačiau likimas aiškus - arba esi ypatingai gabus (tai yra retenybė), arba nusirita mokymosi lygis, arba sugadinama sveikata ir studijos baigiamos.

Tad nežiūrint į išimtinus atvejus, studijuojantį privalo išlaikyti tėvai - vat čia jau galima diskutuoti, ar tai pajėgiantys tėvai yra turtingi ar tiesiog pasiturintys. Tačiau yra daugybė šeimų, kurios nepajėgia aprūpinti net ir tų 4-6 metų studijų laikotarpiu besimokinančios atžalos. Štai tokiais atvejais B. Burgis siūlo eiti į kolegiją - pilnavaerčių studijų universitetuose vistiek nebus, o kolegijose jos ir trumpesnės ir mažiau pririšančios prie knygų.

Žinoma, diskusija ne tik apie tai, kas yra turtinga šeima pagal B. Burgi ir pagal mus, tačiau ir tai, kaip kas iš mūsų įsivaizduoja universitetinį išsilavinimą - tai tikrai ne vien paskaitų ir laboratorijų lankymas, koliokumų parašymas - tai visų pirma nuoseklios savarankiškos studijos skaitant daugybę literatūros, sekant tos srities naujienas net ir gilinantis į meną - visa tai klasikinis aukštasis mokslas, reikalaujantis ir laiko, ir pinigų. Žinoma, dabar tai daugiau idealistinis vaizdelis, nei realybė, tačiau apie tam tikrą idealizmą B. Burgis ir kalbėjo.”

Ir dar vienas komentaras:

“Kumpų medžių daugiau negu tiesių”, skelbia lietuvių išmintis. Tokia mintis šovė ir man, kai perskaičiau komentarus. Na, protingi mes sau atrodome, protingi. Tai kas, kad mažaraščiai ir nemokantys logiškai minčių sudėlioti. Ale turime AUKŠTĄJĮ IŠSILAVINIMĄ. VOT! Todėl ir siūlome p. Burgiui galvą sudaužyti, užpakalį išspardyti. Ir piktinamės, kai jis sako, kad į aukštąsias mokyklas turi eiti iš tų turtingų šeimų, kuriose yra daugiau proto, išminties, erudicijos. Mes supratome tik pirmąjį žodį TURTINGŲ. Ir labai supykome, kad esame nepakankamai turtingi. Taip supykome, kad dingo kiti trys daug svarbesni dalykai?
Gal sumažinkite apsukas ir įsiskaitykite geriau?
Yra toks išsireiškimas:inteligentiška šeima. Tai daugiau, nei stora piniginė. Joje protas, išmintis, naujovė, žingeidumas, gera knyga yra laikoma vertybe. Pinigus tokia šeima investuoja ne į blizgančias “fintikliuškas”, o į vertybes. Tokioms šeimoms svarbu, kad vaikas gautų gerą išsilavinimą, o ne diplomą. O pinigų išsilavinimui pasiekti taip pat reikia nemažai (ne diplomui nusipirkti).
Ar pasidarė kiek suprantamiau?
Ir dar: prieš siūlydami išmesti p.Burgį iš jo pareigų, atsiverskite bent jo mokyklos tinklapį ir pasigėrėkite tuo, ką jo vadovaujama mokykla pasiekė. Lenkiu galvą prieš tokius direktorius - novatorius.”

Pirmo komentatoriaus studijų vizija tikrai šauni - literatūriniesi ir vargo nematai. Bet, tada dalis apie finansus mane, kaip vidutinių pajamų šeimos vaiką, turintį tikrai didesnius nei vidutinius gabumus (noriu tuo tikėt), truputį žeidžia ir kartu virkdo, nes suprantu, kad pati tokių idealių studijų niekada neturėsiu.

Antrasis komentatorius leptelėjo apie vertybes ir jų santykį su tėvų piniginės storiu. Jau minėjau apie savo padėtį, o ją dar labiau įvertinus minėtu aspektu iškart kyla keli klausimai: tai ką, mano šeimoj nepuoselėjamos vertybės? Ką, joje nevertinamas išsilavinimas? Ką, mano tėvai nenori man kažko geriau nei patys turi? Jie negali norėt, nes noro čia nepakanka. Gali net ir gabumų. Reikia to, elito vadinamo menkniekiu, dalyko - LITŲ.

Gaila, kad gyvenu tokiam idiotų pilnam krašte. Gaila.

Rodyk draugams

Komentarai (5) Ketvirtadienis, Rugpjūtis 6, 09

Coldplay-lost (piano sheet)

Pati užsiknisau kol radau šios dainos acoustic versijos natas, tad kažkam gal palengvinsiu darbą įterpdama jas čia. Partija lengva, bet harmonija bent jau man nepaprastai graži. Sėkmės grojant arba klausant.

coldplay_-_lost

Acoustic:

 

Su Jay-Z:

Rodyk draugams

Komentarai (1) Ketvirtadienis, Rugpjūtis 6, 09

Lakoniška kalba

Vis svarstau - lakoniška* kalba privalumas ar trūkumas? Toks klausimas mane kamuoja jau nuo gegužės, kai prieš pat mokslo metų pabaigą analizavom J.Savickį, kuris man paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo antras gaivaus oro gurkšnis (pirmasis - Putinas) po nuobodžių neoromantikų.

Konkrečiau, turiu omeny jauną besimokantį žmogų, mezgantį naujas pažintis ir nenorintį būti asocialiu. Keletą kartų atlikau eksperimentą(jei jį būtų galima taip pavadinti) ir susitikimuose stengiausi kalbėti glaustai tuo pačiu nebūdama apatiška/nedraugiška. Nieko neįprasto kaip ir nedariau, bet po tokių susitikimų-testų sulaukiau klausimo “Tau šiandien bloga nuotaika?”. Man išvada peršasi pati savaime - mano bendraamžiams vis dar svarbu ne kiekybė, o kokybė, nors visi pabrėžia gebėjimo ne tik kalbėti, bet ir ką nors pasakyti, svarbą. Nežinau, kaip kitur, bet mano draugų pažįstamų rate vaizdinga (bent šiek tiek praturtinta epitetais), retkarčiais (savi)ironiška kalba taip pat nepageidaujama. Kaip nepageidaujamas ir ekscentriškumas. Realizmas irgi - juk jei mąstai logiškai, esi nepataisomas pesimistas. Bet jau nukrypau nuo temos. Taigi, tokie tyrimai mane tik dar labiau įtikina, kad maištaudamas/išsiskirdamas toli nenueisi.

Nebent turi tikrai išskirtinį talentą/charizmą/išvaizdą/jūsų variantas (ko man trūksta nenuginčijamai). Tačiau, tai nereiškia, kad dabar pat reikia bėgt į artimiausią knygyną pirkt saulėlydžio ir pasidaryt labai sexy anketą one.lt - čia jau irgi kraštutinumas. Geriausia yra per daug nedemonstruoti savo išprusimo (nelaikau savęs tokia, nenoriu būti surpasta klaidingai), elgtis taip, kad neišsiskirtum, kalbėti nevartojant daug epitetų, keiksmažodžių ir kitų meninių priemonių (damn, kodėl aš, tokia kvailė, tik dabar supratau, kad vaizdinga kalba yra tik grožinės literatūros privilegija????), parsisiųsti populiariausius filmus (kad turėtum apie ką diskutuoti) ir pirmyn į apyskurdžių (yra toks žodis?:DDD) bendruomenę.

Kada aš išmoksiu išlaikyti temą, kuria pradėjau pastraipą?????

*Įdomu tai, kad posakis lakoniška kalba turi gilias šaknis. Senovės Sparta buvo Peloponeso Lakonijos centras. Kiekvienam, bent kartą skaičiusiam apie šį miestą-valstybę, yra žinoma jos strategija auklėjant jaunuosius karius - vaikai užgrūdinti, augo asketiškomis salygomis, buvo mokomi tiksliai ir aiškiai reikšti mintis. Tokia jaunuoliams įdiegta kalbėjimo maniera, vadinta spartietiška, pamažu įgavo lakoniškos sinonimą, nes pati Sparta dar buvo vadinama Lakedaimonu.

Rodyk draugams

Komentarai (16) Sekmadienis, Rugpjūtis 2, 09

Nesugalvojau pavadinimo

Dėl vieno dalyko populiariu muzikantu būti yra tikrai gerai - atlieki savo kurtą dainą, o ją iš širdies tą pąčią minutę traukia dar ir n tūkstančių klausančių. Neįsivaizduoju, kas tai per jausmas, bet tikriausiai tinkamiausias sinonimas jam apibūdinti yra pasitenkinimas. Bent jau aš tokį jausčiau.

Rodyk draugams

Rašyk komentarą Šeštadienis, Rugpjūtis 1, 09

Muzika

Naršau šįvakar youtubėj ir ieškau klausomo Don’t look back in anger coverio. Klausomas - tenkinantis bent 2 iš šių salygų: 1) normali garso kokybė 2) geras vokalas 3) geras akompanimentas. Radau tik keletą klausomų piano coverių, bet ir tie kažkokie dvelkiantys muzikos mokyklos įdiegtų grojimo taisyklių laikymusi.

Pastaruoju metu iš mano telefoniuko-mp3 playeriuko nesklinda niekas tik Coldplay ir Oasis. Kažkoks apsėdimas.

Rodyk draugams

Komentarai (1) Penktadienis, Liepa 31, 09

Primenu, kad dar esu

Pastaruoju metu mažai laiko praleidžiu prie kompo, nes pirmąkart šiais metais mėgaujuos gyvenimu, kad ir kaip tai neįprastai iš 17metės lūpų skambėtų :) Įvyko šis tas džiuginančio ir šis tas nelabai, bet tai nesugadina mano puikios nuotaikos.

Močiutė guli ligoninėj po infarkto (iš pradžių galvojom, kad miniinfarktas, bet pasirodo klydom). Jautėsi blogai lygiai vieną dieną, o dabar jau visa savaitė juokina ligoninės seseles ir zirzia prašydama, kada gi bus išleista. Ji labai egoistiška -galvoja, kad be jos pasaulis sustos, tėvukas mirs badu, nes nepasidarys valgyt (beje, jis gamina net geriau nei pati močiutė) ir šiaip įsivyraus netvarka jos namuose. Vien dėl to, kad neįsivaizduoja, kaip mes gyvensim be jos, ji sakė nemirs. Pagirtinas ryžtas :)  Nustebino dar vienas faktas. Kiek supratau, pas mus Marijampolės ligoninėj labai keista tvarka - ligoniai (išskyrus neuroligijos ir užkrečiamų ligų skyriaus) visiškai neklasifikuojami ir vienoj palatoj gali gulėt skirtingų ligų atstovai. Šią padėtį ilisutruoja močiutės palatos pavyzdys: viena moteris po infarkto, kita su kepenų ligomis, dar kita nelaiko šlapimo, o viena užvakar mirė nuo kraujo vėžio. Tai nelaikančiai šlapimo šiandien reikėjo 2 valandas pralauktas seselės, nes pastarosios teisinasi nespėjančios. Kur gi spėsi, jei ligoniai šitaip išmėtyti po palatas… Idiotiška tvarka. 

Persidažiau plaukus. Jau atsibodo būt rudai. Nuo užvakar aš blondinė. Na, tokia beveik, nes iš tamsių rudų gražų atspalvį išgaut sunku. Ėjau į kirpyklą, nesinorėjo užsiimt saviveikla, tad išleidau poros mėnesių santaupas (kaip širdį paskui skaudėjo…).  Tikiuosi po kokio mėnesio atrodysiu normaliai. Didžioji šeimos kritikė stiliaus klausimais (mano sesė) neišpeikė, todėl turiu vilties, jog kitų nebūsiu išpeikta taip pat :) (ech, kokia aš susireikšminus)

Mama prieš porą savaičių nusipirko naują siuvimo mašiną, kas praktiškai sutampa su polinkio siūti atsiradimu mano sąmonėje. Pasisiuvau suknelę (tokią pležankę), mat nusimato kelionė, kurioj ji visai pravers. Tiesa, ne be mamos pagalbos - turint tokią profę namie būtų nuodėmė nepasikonsultuot :) Dar viena suknelė guli sudaigstyta ir laukia minutės, kuomet atrodys visiškai panaši į tą, kuo turėtų būti.

Iki pilnos laimės trūksta tik susigrąžint tobulas kūno formas :DDD

Gražios liepos pabaigos!

Rodyk draugams

Komentarai (5) Šeštadienis, Liepa 25, 09

Senesni įrašai


Nauji įrašai

Archyvai

Nuorodos

Žymos

Nauji komentarai

Kategorijos